Va tokį va terminą sugalvojau, radęs straipsnį Lrytas.lt apie eilinę manekenę iš Lietuvos.
Itariu, kad po kokių 20 metų įvaraus plauko sociologai, filosofai, edukologai , norėdami apibūdinti šių dienų kartą naudos būtent mano šį išmastytą terminą.
YVA generation be jokios abejonės priklauso ir ta manekenė, ir žurnalistė, ir laikraščio vyr. redaktorius. Šiam terminui priklauso visi, kuriem tik užteko proto skaityti tokius niekus.
Pakalbėsiu apie vakarykštę eiseną ( maršą) tik propagandine prasme. Šį kartą , patriotai nepabūgo sulošti ” va bank” - ir jiems pavyko. Visuomenė pamatė visai kitokius patriotus, negu jie buvo susfomravęs, tiksliau suformuotas jų įvaizdis.
Pavzydžiui mano pasamonėje patriotas buvo įsirašęs senyvu pensininku, kažkodėl būtinai užsimaukšlinusiu vašeliu megztą beretę, ir nuolat susigraudinčiu nuo savo pačių dainuojamų liaudies dainų.
Tai va, vakar patriotų eisena pradėjo formuoti kitą patrioto įvaizdį - jauno, sportiško ir drąsaus žmogaus įvaizdį. Ypač puikiai buvo sumanyta tos merginos su deglais. Tai vizualine prasme buvo eisenos vinis.
Ypač jautėsi viena - visa ši akcija buvo organziuota kaip sakoma ” iš apačios” - tai yra be oficialios valdžios įsikišimų, todėl atrodė labai natūraliai.
Žinoma, buvo nesklandumų - ne visi žinojo dainų tekstus, ar keli tie politniai pareiškimai iš TJC ar kaip ten. Patriotus galiu tik pagirti - jie mokosi iš savo klaidų, klauso patarimų , ir jeigu demonstruoja , tai demonstruoja ne ” Prieš“, o jau “ UŽ” - ta prasme jie agituoja jau ” UŽ” gražią, turtingą ir išlaikiusią tautinį inteditetą Lietuvą,” UŽ” lietuvišką Vilnių ir šį kartą jiems puikiai pasisekė.
Dar kartą sakau - protestuojantys ” PRIEŠ” - ne tik kad nieko nepasiekia ,o atvirkščiai dar labiau ” ižklampina”, ” užaštrina” problemą. nes jie šiame žodyje, visoje savo akcijos dalyvių pasamonėje, visoje savo filosofijoje skelidžia destrukciją, kuri yra užkoduota žodyje ” PRIEŠ“. Todėl tokios akcijos iššaukia agresiją savaime. Tai yra liberstai ir tolerastai negavo ir negaus leidimo protestuoti prieš mitinę homofobiją, ksenofobiją ir rasizmą. Aš tvirtai įsitikinęs, kad tokių reiškinių Lietuve papraščiausia nėra, o juos sukūrė patys liberaltolerastai su savo nevykusiom akcijom.
Taip pagalvojau - juk niekas netrukdo padaryti lygiai tokią pat akciją liberaltolerastams su šūkiu “ Už lygias teises ir toleranciją” arba ” Už taiką visame pasaulyje ” .
Propagandine prasme savo lenktynėse su liberaltolerastais , patriotai užsidėjo didelį pliusą, O liberlatolerstai vis dar nensusiplovė savo gėdos nuo praeitų metų Kovo 11 -osios, kada jiems užteko proto po Gedimino propsektą tampyti kartstą su užrašu ” Lietuvos demokratija” ir rodyti patriotams fuckus , pasislėpus už mentų nugarų.
Beje, ta, vakarykštė eisena galėjo ir turėjo būti vienijanti. Tačiau daugelį atgrasė prieš 2 metus vykusi patriotų eisena, kurioje turėjo vietos atisemitiniai ir antirusiški šūkiai. Tačiau, jeigu patriotai ir toliau darys tokias išvadas,ir kruopščiai ruoš namų darbus, tikiu, kad kitais metais esena bus žymiai gausesnė ir šaunesnė.
Dabar ne į temą :
Ir dar dėl tikro vilniečio klausimo . Tikrų vilniečių yra labai nedaug. Tikru vilniečiu gali laikyti save tik tas, kieno Vilniuje yra gyvenusios bent trys kartos. Tai yra dabartinis žmogus turi turėti vilniečius senelius.
O va taip aš matau Nestorą Machno - gerbiu šį žmogų ne už jo politinius įsitikinimus, o už jo drasą ir tikėjimą savimi, savąja ideologiją ir kovinę dvasią. Anarchistams šiuo atveju pasisekė.
Bernardinus skaitydavau dėl trijų dalykų - tai Jozefo Ratzingerio , Giedrės Kalzlauskaitės , ir žinoma, Laisvės Kryžkelių.
Tiksliau Laisvės Kryžkelės buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių iš vis atsiversdavau Bernardinus.lt. Tai buvo bene viena iš įdomiausių, todėl gan aktyviai skaitoma ir komentuojama tema.
Dabar, kiek girdėjau ” Laisvės Kryžkelių ” rubrikos nebetęs - ir iš tikro, ji jau nebeatnaujinama nuo rugsėjo 28 dienos. Vis dėl to tie gandai, kurie klaidžiojo interneto platybėse turi savybę tvirtintis.
nebelikus Bernardinuose ” Laisvės Kryžkelių ” , jie nusistumia į patį patį eilės galą.
dabar dėl to, kad nepilnamečiams nori įstatymiškai uždrausti rūkyti - tai laikau visiška nesamone. Reikia ne drausti , o piniginėmis baudomis apdėti tokių nepilnamečių tėvelius ir mamytes. Taip būtų teisingiausia.
Aš daugiau, negu 1000% esu įsitikinęs, kad ant Latvijos vis dėl to nukrito NSO, tiksliau mažas jo palydovas, kažkas panašaus į žvalgomą prietaisą.
Žinoma, tai labai greti užgniaužė - staiga, kaip burtų lazdele pamojus dingo ir padidintas radiacinis fonas, ir nebėra liūdinkų pasakojimų, kurie girdėjo kritimo garsą ir sprogimą.
Kaip bebūtų keista, telekomunikacijų bendrovė tai pavadino ” reklamine akcija”. Kaip tokiai bendrovei tai pernelyg primityvu. Per daug panašu į farsą.
Tokia pat logika galima teigti, kad Tunguskoje irgi nebuvo nukritęs joks dangaus kūnas - ten irgi iki šiol niekas neranda nuolaužų. Tik toje gigantiškoje teritorijoje neauga niekas.
Tikiu NSO egzistavimu, tikrai tikiu . Esu iš tų keistuolių, kurie tiki, kad ” tiesa slypi kažkur anapus”, tikėjau ir tikėsiu iki tol, kol savo akimis išvysiu gyvą ateivį ( senokai nebevartoju alkoholio, tad tai delyras būti negalės).
Va tokios va mano mintys, kada širdis pradėjo smarkiau plakti - JIE vis dėl to yra, ir įvyvkis Latvijoje tai dar kartą patvirtina.
Leonardo da Vinci ” Džokonda” stebūklu laikoma ir dėl to, kad vienu metu ji atrodo vos paliesta lengvos šypsenos spindulio, o štai po sekundės ji vėl rimta ir susikaupusi. O štai aš ” Džokondą” mačiau su itin ironiška šypsena. Lyg ji viską žinotų apie mane. Nu grynai viską :)
Tai va, Grani.ru perspausdino , New Scientist straipsnį, kuriame teigiama, kad pagaliau mokslininkams pavyko išaiškinti ir šį fenomeną - o jis pasirodo ne ” Džokondoje”, o mūmyse, žmonėse. Tai yra todėl, kad žmogaus akys siunčia smegenims prieštaringus signalus apie šį paveikslą. Atskiros akies tinklainės lastelės yra ” atsakingos” už tam tikros informacijos perdavimą, kuri smegenis pasiekia skirtingais nervų “kanalais”. Ir kiekvienas šis ” kanalas” koduoja informaciją , pvz. apie objekto dydį, ryškumą, objekto padėtį regėjimo lauke ir tt.
Įdomiausia, kad šie ” kanalai” konkuruoja vienas su kitu, ir todėl kai ” laimi” vienas ” kanalas”, žmogus mato šypseną, o kai ” laimi” kitas - šypsenos žmogus nebemato,( na ir kai ” laimi” dar koks nors - žmogus mato Džokondos veide ironiją ( mano atveju) - padariau išvadą). - tvirtina Alikantes neurologijos instituto neurofiziologas Luis Martinez Otero .
Tai jau ne primas bandymas išaiškinti Džkondos įtaką žmogaus psichikai. Juk nuo seno jau buvo žinoma, kad grožis veikia ne tik teigiamai, bet ir malšina skausmą.
Tačiau meno žinovai tikina, kad kiekvienas Džokondą matome pagal savo būseną ir nuotaiką. Kaip beje , ir visą pasaulį.
Vienas iš ryškiausių, lietuvių tautos vadus kamuojančios silpnaprotystės požymių - išradinėti dviratį. Ši idee fixe Lietuvą kamuoja jau nuo 1990 metų Kovo 11 -osios. Pirma pradėjo nuo lietuviško traktoriaus kūrimo, paskui prisidėjo lietuviško automatinio ginklo kūrimas. Na o Tautinės švietimo sistemos kūrimas buvo mūsų vadų apogėjus, apofiozė, kulminacija, pavadinkime taip bile kaip.
Na o štai Lietuvos Tūkstantmetis galutinai susuko Kultūros ministerijos veikėjų galveles, ir tie jau siūlosi kooperuotis su baltarusais, ir kurti filmą apie Žalgirio mūšį.
Ir kaip tik atrado tam progą - 600 metų nuo Žalgiro Mūšio Pergalės.
Tai rodo absoliutų Lietuvos kultūros ministerijos klerkų nesusigaudymą situacijoje - kurti bendrą filmą su baltarusiais, tai patiems kasti kapą Lietuvos istorijai ( ir tuo pačiu jos valstybingumui ), kurią vis aktyviau vagia Baltarusių nacionalistų pseudoistorikai ( o savo ruožtu, tuos baltarusių nacionalistus itin aktyviai remia Lietuvos Valstybė ir ES ).
Maža to, kad baltarusai iš mūsų mulkių politkų ir istorikų sugebėjo pavogti Oršos mūšio Pergalę, bet ir dabar bent virtualioje erdvėje vagia mūsų istoriją - aiškina apie tai, kad Vilnius - tai istorinė Baltarusijos žemė, kad LDK - tai dabartinė Baltarusija, o dabartinė Lietuva - tai viso labo senoji Žemaitija ir tt, o tikrieji lietuviai - tai dabartiniai baltarusiai, o męs - litvinai ir žemaičiai.
Niekas, niekas iš mūsų istorikų bei politkų net nesiruošė užpatentuoti, ar kitaip įtvirtinti, įlietuvinti Vyčio ženklą, ( tuo pačiu Gedimino stulpus ir Jogailaičių Kryžių ) nors jį jau kartą savo herbe naudojo Baltarusija, kol ačiu Dievui, ten į valdžią neatėjo Lukašenka ir neišvaikė vietinių ura - patriotų.
O dabar vėl - mūsų kultūros korifėjai lenda ten, kur mažiausia lystų save gerbiančios Valstybės biurokratai. nes męs dėja - tik drąsi šalis, o ne save gerbianti.
Noriu priminti, kad Makedonijos kaip valstybės, Graikija nepripažysta dėl šios valstybės pavadinimo.
O dėl filmo - jo jau senai reikėjo, gal būt prieš 15 - 20 metų. O kadangi LT kino meno kaip ir nėra , ir nebuvo, butų buvę lengviausia šį filmą ” užprašyti” ar ” užsakyti” Holivude ar pan.
Šiandien sukanka lygiai 39 metai, kai tėvas Pranas ir jo 13-metis sūnus Algirdas Brazinskai nuvarė sovietų ” Aeorflot” priklausiusį lėktuvą АN-24 su 48 keleiviais, skridusį reisu Baku - Suchumis.
Tai buvo pirmasis , ir vienitelis pavykęs lėktuvo užgrobimas sssr teritorijoje. Šio pabėgimo metu, žuvo 20 metų stiuardesė Nadežda Kurčenko. Jos elgesys parodė, kad sovietinių oro linijų darbuotuojai visiškai neparuošti ekstremaliom situacijom. O būten šis Brazinskų pabėgimas davė stimulą reorganziuoti ir perkvalifikuoti KGB A ( arba liaudyje dar kitaip vadinamą”alfa “) padalinį.
Už pabėgimą ar negryžimą į sssr, iki pat jo subyrėjimo buvo skiriama nuo 15 metų iki sušaudymo. Vien iš to galiu spręsti, kokioje desperatiškoje padėtyje buvo Brazinskas vyresnysis.
Kiek girdėjau, US Brazinskams nelabai kaip sekėsi, tačiau šie žmonės pasiekė, ko tada slapčia svajojo 99,99% Lietuvos SSR gyventojų.
Pagalvojau, jeigu dabar gyvenčiau sssr, tai irgi bėgčiau - ar plaukčiau jūra , ar kasčiaus tunelį, ar dar kitaip, bet toje nesamonėje niekada nebesutikčiau gyventi.
Skaitau delfį, ir netikiu savo akimis - Lietuvoje pagaliau atsiras ” Gyvybės langeliai”. Po metų. Šioje garbingoje ceremonijoje kažkodėl dalyvavo ir Seimo narė A. Baukutė.
Tai bene pats reikalingiausias Lietuvai dalykas - ” Gyvybės langeliai” . Oficialiai manoma, kad LT per metus žūna 4 -6 naujagimiai, kuriuos palieka Likimo valiai jų gimdytojos. Bet visada yra ir latentinė statistika. Tad galima drąsiai teigti, kad šis skaičius yradaug kartų didesnis.
Šiaip, paprastai ką tiki gimusio kūdikio palikti buvo negalima - mat už tai grėsė BK. Ir per visus Nepriklausomybės metus niekas nepagalvojo apie tai. Beje, kaip rašo delfis labai nedaug įstaigų ir organizacijų atisliepė į šią iniciatyvą.
Nemaloniai nustebino ” populiariujų” dvasiškų tėvelių - kun. R. Doveikos ir A. Peškaičio pasisakymai , neva tai mūsų “ visuomenės degradacija ir aukščiausias egoizmo laipsnis”. Nors tiesą sakant tokie pasiskaymai kaip tik ir parodo, ant kiek ” populiarieji” ganytojai yra atirūkę nuo realybės.
Kaip bebūtų, ” Gyvybės langelių ” atėjimas į Lietuvą vienintelė gera naujiena šią šaltą rudenio dieną.
Vis dar nerūkau, bet nuo to nei geriau, nei blogiau. Nebeguodžia net tas, kad į mėnesį sutaupau 200 litų. Bet to mano finasinėje padėtyje nė kiek nesijaučia.
Nobelio premijos komitetas šiais metais Nobelio Taikos premija skyrė B. Obamai. Pirmoji mano natūrali reakcija buvo - ” už ką ” ? . Sakau, gal pramiegojau žinias, ir USA jau spėjo išvesti savo kariuomenę is Irako ir Afganistano?:)
Na ir šiandiena Lrytas. lt spausdina aštroką A. Užkalnio komentarą apie tai. Na sakau, gal čia męs, lietuviai tik nesuprantam kodėl ši garbinga Premija skirta B. Obamai. Bet pasirodo ne tik męs vieni nesuprantam - dėl to pasiliko abstulbę ir rusų intelektualai : Grani.ru patalpino is karto du straipsnius - M. Abarinovo ” Atrenkamų žaidynių čempionas” ir Nobelio Taikos premijos laureato, akademiko A. Sacharovo našlės J. Bonner straipnsį ” Beveik Nobelis ”
Savo sprendimu norvegų Nobelio komitetas susikompromitavo , nupigindamas Premiją iki popagandinio šou .
Svarbiausia , kaip adekvačiai savo reikšmę nacijai, ir darbą supranta 44 USA prezidentas. Apie B. Obamos narcizimą US visuomenė kalba jau nebe pirmą dieną. Ypač ryškiai šis Obamos narcizimas pasirodė Kopenhagoje, kur pirmoji US pora atstovavo Čikagos paraiškai Olimpiniame komitete.
Nesamų B. Obamos nuopelnų pripažinimas įtvirtina Obamos įsitiktinimą tuom, kad visas Prezidento darbas prasideda ir baigiasi tik gražių kalbų deklamavime . Toks lyderis, tokiu pavojingu ( Pasauliui ) metu, gali visus įstumti į aklavietę . Kad nebus įgyvendintas nė vienas sumanytas projektas - tai tik dar pusė bėdos. Visa katastrofa bus tada, kai sugrius iki šiol egzitavusi Pasaulio Tvarka, o vietoj jos nebus sukurta nieko .
Šiuo atveju aš nenoriu aptarinėti B. Obamos veiklos, jo pasiekimų ir pergalių, kurios greičiau yra pralaimėjimai. Vienas iš pralaimėjimų yra branduolinio ginklo politikos problema Artimuosiuose Rytuose .Nenoriu svarstyti to fakto, kad jis ( Obama) nematė reikalo sustikti su Dalai - Lama ( Nobelio Taikos Premijos laureatu, t. y savo ” kolega) .
Žiūrint plačiau - kaip vis dėl to dabar lengvai politkai, finansistai, didžiojo biznio atstovai įveikia moralės ir etikos normas, siekdami sau politinės, partinės arba kokios nors kitos naudos.
Visų pirma pabrėšiu, kad Vilnius ir Vilnija yra istorinės - tautinės lietuvių žemės. Vilniuj ir jo kraštui turiu įpatingų sentimentų ir ryšį - čia gyveno dar mano proproproseneliai.
Taigi prieš 70 metų Lietuvos kariuomenė sugebėjo garbingai, šauniai žingsniuodami įeiti į Vilnių, ir virš Gedimino bokšto iškelti Trispalvę.
Gal kokie nors cepelininiai patriotai ir nuspręs atšvęsti šią dieną , tačiau jokiu būdu ne aš.
Man ši diena - pati gėdingiausia diena per visą Lietuvos istoriją. Man ji netgi gėdingesnė už 1794 metų Paskutinijį Respublikos padalijimą, tai pati gėdingiausia Lietuvos istorijoje diena.
Ši diena parodo, kokia ir tais laikais Lietuva buvo failed state, o lietuvių tauta - failed nation. Nesugebėti pasinaudoti proga, ir jėga ( Klaipėdos sukilimo precedentu ) neatsiimti Vilniaus, gali sugebėti tik lietuvių tauta, tiksliau jų pasirinkta valdžia.
Užuot padarę prieš jau Vermachto sutriuškintą Lenkiją, trumpą ir žaibišką operaciją , ir atsiėmę tai, kas jiems priklauso, Lietuvos politikai su Smetona priešakyje bevelijo rusams atiduoti Lietuvą už Vilnių.
Atsiimti tai, kas priklauso tau, tuo labiau atsiimti iš plėšiko , ir jam atkeršyti yra kiekvieno save gerbiančio žmogaus ir žmonių sukurtos Valstybės Teisė ir Pareiga. Vilnius - tai juk ir buvo tai, kas Lietuvai priklausė per amžius, todėl dabartinių Lietuvos istorikų sakoma pozicija - kad ” 1939 metais Lietuva pasielgė džentelmeniškai” yra mažų mažiausia apgailėtina ir niekinė. Atmušti nuo priešo savo turtą - tai yra normalu. Nenormalu yra tik parduoti Valstybę, jos žmones į kažkokia Teritoriją.
Didžiausias Valstybės turtas yra ne kažkokie rajonai, bet Žmonės. Na neteko Gruzija savo maištingų provincijų - tačiau išlaikė Laisvę ir Nepriklausomybę. Vadinasi Gruzija pasirinko Valstybę, negu būti NVS sudėtyje ir Rusijos vasale.
O Lietuva 1939 metais sutiko gauti Vilnių, bet prarasti Nepriklausomybę. Tačiau vėl gi atradimas - mūsų dabartiniai politikai pagal savo mąstymą, logiką ir suvokimą niekuom nesiskiria nuo 1939 metų Lietuvos politikų - riboti, gobšūs, atitrūkę nuo Tautos ir vienas kito švogeriai. ( mažų mažiausia pagal mentalitetą)
Tačiau dabar mūsų politikai praradinėja tai, kas svarbiausia Valstybei - Tautą. Tauta gali išgyventi ir be savo teritorijos - tą įrodė žydai, turkai - meschetiečiai, turkijos armenai ir begalė kt. pavyzdžių. Mūsų valdantieji, vedami godumo tuoj praras tai kas svarbiausia - Tautą.
Lygiai taip pat man atrodo ir dabartinė ir tuometinė Lietuvos kariuomenė - tik paradams ir maršams tinkama. Na dar generolų lampasams ir medaliams. Vis galvoju, ar dabartinė 12 000 karių turinti LT kariuomenė jau viršijo anuometinės LT kariuomenės generolų skaičių, ar dar ne ? Nes matyt LIetuvos politkai mano , kad kariuomenės stirpumas yra generolų skaičiuje. ( kiek prisimenu 1944 - 1954 metų Pratiznanieme kare tebuvo keliasdešimt vidurinės grandies karininkų, visi ” enerolai” arba buvo išnešę kudašių, arba jau puvo gulaguose ).
Dabartinės Lietuvos situacija man labai panaši į 1939 metų situaciją, kai netikrumo jausmas buvo stipresnis už tą džiaugsmą del Vilniaus susigrąžinimo. Tad jeigu aną, tragišką 1939 metų rudenį lietuviai niūniavo : ” Vilnius mūsų , o mes - rusų”, tai dabar situacija panaši. Galime ” Tik vietoj rusų, šikną drąsko mums eurosojūzas” ar panašiai. na čia pagal skonį.
